Raimondas Pasternackis: „Geriausias pasaulio kirpėjas? Na, aš taip nesakau…“

2015-09-14

Kita stotelė – Paryžius. Arba Londonas. „Viskas įmanoma, reikia tik noro“, – kukliai gūžteli pečiais vyriškų kirpimų meistras, kirpyklų „Woxx Barbers“ Dubline ir Vilniuje savininkas Raimondas Pasternackis (32). Kelią į kirpėjų olimpą jis prasiskynė ne viešaisiais ryšiais ar gudriais strateginiais ėjimais, o paprasčiausiomis… žirklėmis. Ir ketina ten užsibūti!

Devintą valandą vakaro kirpykla Rotušės aikštėje pagaliau ištuštėja – baltą ir juodą interjerą užpildo tik muzika ir kavos kvapas. „Visada žinojau, kad vieną dieną čia sugrįšiu“, – taria Raimondas. Aštuonerius metus praleidęs Dubline, miesto centre atidaręs savo saloną vyrams, laimėjęs daugybę profesinių konkursų įvairiose pasaulio sostinėse, jis su šeima grįžo į Lietuvą. Antrasis Raimondo salonas „Woxx Barbers“ duris atvėrė Vilniuje, jį iškart „atrado“ įžymybės ir stilingi vyrai, tad gyvenimas – bent jau kuriam laikui – nusėdo čia. O toliau – parodys laikas: Europa juk didelė.

Iš kur apskritai tas noras kirpti?

Aš, galima sakyti, užaugau kirpykloje – mama Šiauliuose turėjo mažą kirpyklėlę. Be to, Buitininkų mokykla, kuri ruošė kirpėjus, buvo visai greta namų: nuo pat vaikystės žinojau, kad ten stosiu, ir nieko kito man nesinorėjo.

Įprasta manyti, kad tai – gana moteriška specialybė…

Taip ir yra: vaikinų kurse buvo vos trys, mokslus baigiau tik aš vienas. Bet juk geriausi kirpėjai yra vyrai, ir jų atsiranda vis daugiau. Anksčiau Lietuvoje juos pirštais galėjai suskaičiuoti, o dabar kiekvienas salonas laiko garbės reikalu turėti bent vieną darbuotoją vyrą. Ir požiūris keičiasi. Vaikystėje, būdavo, draugai užmesdavo: „Geriau eitum futbolo žaisti…“ Bet kai pradėjau juos kirpti, atsirado pagarba.

Merginoms kasas pinti nepatiko?

Nelabai (šypteli). Mano arkliukas visuomet buvo vyriški kirpimai. Pamenu, draugas tris valandas kentėjo, kol jį apkirpau: plaukai vešlūs, jų daug… Bet išėjo neblogai, kitą kartą paprašė vėl. Kai pradėjau kirpti, buvo madingi bliūdeliai, paskui – visokios sruogelės, vėliau – veltos šukuosenos… Devyniolikos metų išvažiavau į Ispaniją: iš pradžių, kaip visi, dirbau padienius ūkio darbus, bet netrukus įsidarbinau kirpyklėlėje. Kai grįžau atostogų į Lietuvą, man pasiūlė dirbti prestižiniame Šiaulių salone: jo vitrininiai langai žvelgė tiesiai į pėsčiųjų bulvarą ir universitetą, tad studentai ir modernesni šiauliečiai mane pastebėjo labai greitai. Taip išjudinau eismą vyrų salėje, įsidirbau, pradėjau važinėti į konkursus.

Kokiomis šukuosenomis tuomet nustebindavote vyrus?

Būdavo, ir žaliai nudažydavau. Bet tokiems klientams reikėjo drąsos, nes juos skustagalviai vaikydavosi (juokiasi). Dirbdavau nuo devynių iki devynių septynias dienas, ir dar pajėgdavau bent dukart per savaitę į klubus nueiti – dabar būtų baisu ir pagalvoti. Iki tol būdavo populiariausia šiaulietiška šukuosena – galva nuskusta, kirpčiai nuleisti… O aš juos ėmiau ir pakėliau: pradėjau formuoti „stogelius“. Draugai juokdavosi: „Raimis ėmė visiems spoilerius lipdyti.“ Standartinė kaina – dešimt litų, vėliau kilstelėjo iki penkiolikos. O pats startas – trys litai…

Ar pinigai jums kad nors buvo gyvybiškai svarbūs?

Svarbiau buvo, kad patiktų tai, ką darau. Ispanijoje nemačiau ateities: nedideliame miestelyje mano „stogeliai“ nelabai kam rūpėjo, o Šiauliuose atsivėrė daugiau perspektyvų. Kai konkurse „Wella Trend Vision“ laimėjau antrąją vietą, „Wella“ kvietė atvažiuoti į Vilnių ir tapti jos komandos nariu. Bet brolis tuo metu jau gyveno Airijoje, ir aš užsikrėčiau idėja važiuoti ten. Dublinas iš pirmo žvilgsnio labai nepatiko: triukšmas, purvas, prastoki žmonės… Bet paskui apsipratau. Išsiuntinėjau keletą CV, netrukus paskambino, nuėjau į pokalbį ir kitą dieną pradėjau dirbti kirpykloje Graftono gatvėje.

Atlyginimas turbūt apstulbino?

Na, vyriškas kirpimas ten – dvidešimt eurų. Plaukai – stori, „valstietiški“, stipresni nei lietuviški, ir oranžinio pigmento, žinoma, gerokai daugiau… Žirklės ten atšimpa kur kas greičiau nei Lietuvoje. Kirpėjas uždirba 300–700 eurų per savaitę: tai priklauso nuo kirpyklos, o maniškė buvo tikrai nebloga. Brangiausios Europoje nuomos kainos – Oksfordo gatvėje Londone, o Graftono gatvė – antroje vietoje. Po kurio laiko pakilau iki vadybininko pareigų: kirpau kaip kirpęs, tik tapau atsakingas už grafiką, darbo kultūrą, darbuotojus. Tai gera patirtis, jeigu galvoji atsidaryti savo saloną.

Su anglų kalba iš pradžių buvo sunku. Mokykloje mokytojai aiškindavau: „Jūs manęs nieko nemokykite – išvažiuosiu į Angliją ir išmoksiu.“ „Su tokiu veideliu tavęs į Angliją niekas neįleis“, – pranašavo ji. Aišku, vėliau gailėjausi nesimokęs, bet mano klientai buvo labai tolerantiški: jie mane ir pralaužė.

Apie ką su jais kalbėdavotės? Futbolą ir merginas?

Daugiausia – apie futbolą ir alų (šypteli). „Iš kur tu? Iš Prancūzijos?“ – klausdavo suklaidinti mano minkštos tarties. Lietuvos jie nelabai girdėję, tai pasakodavau apie savo šalį. Stebėdavausi, kad jie, pavyzdžiui, nebuvę Londone, bet išmaišę Ispaniją ir kitus pietinius kraštus. Dar viena populiari pokalbių tema – klubai: dauguma vyrų juose leidžia laiką nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Pats to nebandžiau, nes neilgai gyvenau vienas: atvažiavo draugė Inesa, netrukus susituokėme.

Nedaugelis kirpėjų vyrų turi žmonas…

Ką gi, aš kitoks (juokiasi). Nepažįstantieji labai nustemba išgirdę, jog esu vedęs: „Kirpėjas su žmona?..“ Tarsi tie du žodžiai visiškai nederėtų tarpusavyje… Iš tiesų, nuvažiavęs į pasaulinius konkursus ir šou, matau: gėjų ten labai daug, beveik visi. Bet manęs gėjumi, kiek pamenu, niekas nėra palaikęs. Apskritai nesikišu į kolegų intymius reikalus – man svarbu, kad jie gerai kerpa.

Viganto Ovadnevo/ „Žmonės“ nuotr./Raimondas Pasternackis
Viganto Ovadnevo/ „Žmonės“ nuotr./Raimondas Pasternackis

Kur judu su žmona susipažinote?

Šiauliuose vyko kirpėjų šou: jos mama buvo choreografė, o Inesa – šokėja ir modelis. Ji studijavo verslo administravimą, baigusi mokslus atskrido pas mane į Dubliną. Iš pradžių, žinoma, nepatiko, labai ilgėjosi Lietuvos ir mamos, bet paskui apsiprato, įsidarbino geroje drabužių parduotuvėje. Mudu smagiai gyvenome – turėjome savo draugų ratą, eidavome į restoranus, rengdavome bendras vakarienes, važiuodavome į keliones. Kiti tautiečiai, atvažiavę tik uždirbti pinigų, niekur neina, namuose pasižiūri lietuvišką televiziją, valgo tik košę ir kiaušinienę… Mes gyvenome normalų gyvenimą, jautėmės kaip vietiniai. Įsigijau franšizę, vadovavau salonui, o galiausiai su broliu Mindaugu atidariau nuosavą. Juk smagiausia dirbti sau.

Užsieniečiui Airijoje lengva pradėti savo verslą?

Tik iš pirmo žvilgsnio. Reikia pinigų, reikia geros vietos, o niekas jos užsieniečiui neišnuomos, jeigu šis neturės užtarėjų. Aš jų turėjau – mane rekomendavo klientai, bičiuliai, ir išsinuomojome patalpas šalia Graftono gatvės. Per metus nuoma atsieina keliasdešimt tūkstančių eurų, bet ten tai įprasta. Paimtą paskolą iš banko atidavėme per trejus metus. Gerą personalą surinkti buvo nesunku: pasižiūriu, kaip žmogus kerpa, ir iškart matau, jis tai moka ar ne. Tie, kurie nemoka, daug šneka (šypteli). Airijoje svarbu šnekėti, klientai tai mėgsta. Be to, airiams, kaip ir britams, nereikia ypatingos kokybės, jiems nelabai svarbu, kas ant galvos. Bet kai suteiki gerą paslaugą, ima suprasti, ką gali gauti už mokamus pinigus. Tada jau sugrįžta ir kitur nebenori eiti.

Kurdamas verslą, visgi radote laiko kirpėjų konkursams?

Visuomet ten važinėjau. Štai ir dabar – Europos čempionatas Maskvoje, o lapkritį Rygoje pristatysiu savo vyriškų šukuosenų kolekciją. Ten dalyvaus pasauliniai grandai: jei gerai pasirodysiu, man gali atsiverti viso pasaulio durys, galėsiu kurti madų tendencijas, pristatyti kolekcijas su žymiausiais stilistais, vesti tarptautinius seminarus. Piniginės naudos iš konkursų nėra – tiesą sakant, vieni nuostoliai, už tas sumas būtų galima į gerą kelionę su šeima išvažiuot…

Bet jaučiu tam aistrą: štai ir dabar kasnakt iki dviejų ruošiuosi konkursui Rygoje, nes mane tai veža. Nesuku galvos dėl savo vardo: jei man tai rūpėtų, turėčiau vadybininkų, kaskart ką nors laimėjęs siuntinėčiau pranešimus spaudai. Bet labiau patinka tiesiog kirpti ir negalvoti, kas man iš to. Kai grįžau į Lietuvą, visi puolė mokyti: „Ką tu, visi čia pijarinasi, pas mus taip reikia…“ „Gal nereikia, – sakau. – Gal aš geriau savo darbais klientų prisiviliosiu.“ „Tuomet užgaiši mažiausiai dvejus metus“, – įspėjo.

Nė tiek neprireikė, kad lietuviškoje žiniasklaidoje būtumėte pradėtas vadinti geriausiu pasaulio kirpėju!

Oi, labai skambiai ten kažkas išsireiškė (juokiasi). Inesa net barėsi: „Ar ne per daug pasigyrei?“, o aš gyniausi: „Juk ne pats save taip pavadinau!“ Na, laimėjau porą pasaulinių konkursų Milane, ir tiek…

Kodėl vis dėlto išvykote iš Airijos? Nostalgija prirėmė?

Atėjo laikas, kai reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau. Vienas kelias – Dubline pirkti namą, nusėsti visam gyvenimui, vaikus vesti į airišką mokyklą. Kitas – grįžti į Lietuvą ir dairytis, ką dar įdomaus būtų galima nuveikti. Nusprendėme grįžti. Svetur visgi nėra to jausmo, kad tu esi savas: vis tiek esi svetimas. Svetima kalba, žmonės, nors ir malonūs, bet tu vis tiek ne namuose… Brolis su šeima liko Dubline, jis ir prižiūri saloną. O aš išpildžiau savo seną svajonę – atidaryti kirpyklą Vilniuje. Įsikūriau greta Kęsto Rimdžiaus, su kuriuo esame pažįstami dar nuo Šiaulių laikų. Lietuvoje adaptavausi vos per mėnesį: atrodo, lyg niekur ir nebūčiau išvažiavęs.

Žmona visai neprieštaravo minčiai grįžti į Lietuvą?

Moterys visą laiką kam nors prieštarauja (šypteli). Neduok Dieve, nepasiseks – tuomet sakys: „Aš tau sakiau…“ Bet toks jau esu: kai užsibrėžiu tikslą, manęs niekas negali perkalbėti. Ištraukiau šeimą iš patogaus darbo, patogaus namo, patogaus gyvenimo ir parvežiau į nežinią Vilniuje. Inesa labiausiai išgyveno dėl draugių – per tiek metų buvo labai su visomis susidraugavusi, o Vilniuje mes gi niekada nebuvome gyvenę… Bet dabar tikrai nesigailime. Išsinuomojome butą, sūnus Adrianas lanko darželį. Žmona rūpinasi namais ir padeda man versle. Suktis reikia sparčiai, nes klientų – tikrai daug.

Jus vadina žvaigždžių kirpėju. Kaip įžymybės jus surado?

Pirmieji klientai atėjo tiesiog iš gatvės. Kęsto klientės atvedė savo vyrus, kažkas sužinojo iš feisbuko. Atėjo vienas žvaigždūnas, rekomendavo kitam. Vienas pirmųjų užsuko Mantas Petruškevičius. „Oho“, – pagalvojau. O paskui jau vienas per kitą: futbolininkai, krepšininkai…

Kuo jie skiriasi nuo airių? Reiklesni?

Taip. Airis gali ateiti ir valandą sėdėti laukdamas savo eilės, o lietuvis klientas nenori laukti nė minutės. Lietuviams svarbesnė kokybė, jiems ne tas pats, kaip atrodo. Ir jie kalba ne tik apie futbolą… Dauguma – išsilavinę, daug keliavę, matę pasaulio, daug žinantys. Beje, Vilnius man neatrodo nei rūškanas, nei liūdnas: manau, kaip tu su žmonėmis bendrauji, taip ir jie bendrauja su tavimi.

Namo grįžtate vėlų vakarą, dar sėdite iki išnaktų dėliodamas šukuosenas Rygos konkursui, išeinate anksti rytą… Šeimai ne kažin kas ir lieka?

Manau, tik pirmieji metai tokie – to ir reikėjo tikėtis, o paskui viskas aprims ir susidėlios. Aišku, būna, kad namo grįžtu tetrokšdamas tylos. Inesa stebisi: „Kodėl tu tylus, kodėl nebendrauji?“ O aš jau tądien viską būnu pasakęs… Bet vis tiek man atrodo, kad mūsų šeimyninis gyvenimas klostosi puikiai. Savaitgalius leidžiame aktyviai, mėgstu važinėti kalnų dviračiais, grįžau į orientacinį sportą, net ir mūsų Adrianas jau bėgioja. Sportas, gamta, Trakai – yra ką veikti.

Dar gyvendami Airijoje, Šiauliuose nusipirkome namą – jį galbūt parduosime, o gal paversime vasarnamiu… Nesureikšminu materialių dalykų. Automobilis – šeimyninė „Mazda“, gyvenimo tikslas – tikrai ne namą pastatyt… Nors turiu vieną svajonę: kai būsiu šešiasdešimties, norėčiau su šeima gyventi ten, kur šilta. Ir vaikų daugiau norėčiau. Pirmagimis neišgąsdino: toks fainuolis, kur jau čia išgąsdins! Dar reikėtų mergytės. Arba berniuko. Arba ir to, ir to, ir tada galėsime įkurti šeimyninę kirpyklą…